Jaras Ramūnas. "Verksmas"


      Edgaras Radzevičius gyveno vienas. Jis turėjo pianiną, vieno kambario butą ir šiek tiek talento. Talento jam reikėjo muzikai kurti - Edgaras Radzevičius buvo kompozitorius.
      Muziką jis rašė pilką ir nuobodžią, o ir pats nemokėjo džiaugtis gyvenimu. Bent kartą per mėnesį, vidury baltos dienos, jį apnikdavo liūdesys, peraugantis į begalinę neviltį. Tada Edgaras, išgėręs raminančių, susiriesdavo ant lovos ar kur nors kampe ir imdavo verkti.
      Jis raudodavo ilgai. Negalėdamas susitvardyti, slankiodavo po kambarius šlapiais nuo ašarų skruostais, žiūrėdavo į daiktus nevilties kupinu žvilgsniu, o paskui, veikiamas vaistų, užmigdavo.
      Tačiau Edgaras labai vertino šiuos kankinančius priepuolius. Jis laikė juos transcendentiniais. Mat paprastai, praslinkus kelioms dienoms, Edgaras sukurdavo kūrinį, dažniausiai apie šventą, jo manymu, dalyką - praėjusį laiką.
      Bet žmonės Edgaro Radzevičiaus kūrybos nemėgo. Gal todėl, kad jo dainų tempas niekada nesuskubdavo greičiau negu adagio, o gal todėl, kad šešiasdešimt septynerių metų Antanui Vaitkevičiui - ištikimam Edgaro vokalistui - scenoje pritardavo baisiai nešiuolaikiškas styginių kvartetas.
      Kartą Edgaras parašė dainą apie pernykštį sniegą. Dainoje jis nusprendė panaudoti verksmo fonogramą - nuoširdaus, atsiradusio iš tikro skausmo verksmo fonogramą. Įrašyti savo paties verksmą Edgaras nesiryžo, tad nusprendė pasikviesti į svečius pažįstamą aktorių -
pavaišinti jį arbata, o vėliau pasiūlyti šiek tiek paraudoti.
      Aktorius išgėrė arbatos, atsistojo prie mikrofono ir ėmė dirbti savo darbą. Jis profesionaliai valdė balso stygas ir būtų galėjęs verkti dar ilgai, jei nebūtų pasibaigusi magnetofono juosta.
      Tačiau aktorius verkė sausomis akimis, taip, tarsi jo klausytųsi pilna salė žiūrovų, iš tolo neįžiūrinčių jo sausų skruostų.
      Kiek pasvarstęs, Edgaras nutarė geriau jau įrašyti natūralų verksmą. Jis sukaupė drąsą ir su savo griozdišku, kelių dešimčių metų senumo magnetofonu, apsilankė vietoje, kurioje kritikai seniai įtarinėjo jį šimtą kart buvojus. Kurgi daugiau jei ne psichiatrinėje ligoninėje, - pagalvojo Edgaras, - galima sutikti tiek nelaimingų žmonių. Praradusių protą būtybių verksmas turėtų būti labai nuoširdus.
      Palatose viešpatavo ramybė. Edgaras pritūpė kampe, ir įjungęs magnetofoną, ėmė laukti raudančio psichinio ligonio. Tačiau pacientai tik sužiuro į jį ir nė nesirengė verkti.
      Pratupėjus kampe kelias valandas, Edgarui stuktelėjo į galvą mintis.
      Laidotuvės!
      Jis griebė aparatūrą ir nudūmė į kapines.
      Tikrai, čia buvo ką veikti. Čiulbant rudens paukščiams, Edgaras sekiojo paskui laidotuvių procesijas, stovėjo prie kapo duobių ir įrašinėjo silpnų senučių, pagyvenusių damų ir tvirtų vyrų verksmus, kūkčiojimus bei dūsavimus.
      Bet namuose pasiklausęs įrašo, Edgaras suprato, kad svetimų žmonių raudos jam yra šleikščios. Tai nebuvo verksmas, išsiveržiantis be priežasties. Tai nebuvo verksmas, šaukiantis į begalybę, toks, koks užklupdavo jį patį - tarsi atgaila už visos visatos nuodėmes. Ypač Edgarą suerzino pagyvenusių damų kūkčiojimai. Atrodė, tarsi pagyvenusioms damoms visai nebuvo gaila to, dėl ko jos verkė.
      Vadinasi, įraše vis dėlto raudoti turėjo jis pats. Arba kas nors, labai į jį panašus.
      Edgaras persinešė guolį į savo studiją, - sandėliuką, kuriame stovėjo magnetofonas su mikrofonu, ir ėmė laukti liūdesio.
      Pagaliau po kelių dienų, virtuvėje betepant sviestą ant sumuštinio, jo krūtinėje kažkas dunkstelėjo ir Edgaras suprato tuoj pravirksiąs.
      Edgaras padėjo sumuštinį sviestu ant stalo ir puolė į savo studiją, tačiau, vos prisilietus prie magnetofono mygtukų, noras verkti prapuolė.
      Antrą kartą, daug stipriau, liūdesys užklupo tualete. Prilaikydamas kelnes, kliūdamas už durų rankenų, Edgaras paknopstomis įgriuvo į sandėliuką ir sustojo tarpduryje - jau visiškai nurimęs.
      Bet jis nesiruošė pasiduoti. Edgaras nusipirko knygų apie meditaciją, pasiryžęs būtinai išmokti savitvardos, kad pajutęs viduje liūdesį, galėtų prieiti prie magnetofono, įjungti jį ir pravirkti.
      Studijuojant meditacijos meną, Edgaro dienotvarkė susiklostė taip: rytą ir dieną jis vaikščiodavo po miestą su magnetofonu ant pečių ir ieškodavo verksmo, vakare perklausydavo įrašus ir - dažniausiai - visus juos išbrokuodavo. Kadangi po šių darbų likdavo šiek tiek laiko, jis imdavosi eksperimentų su savimi.
      Eksperimentuodamas Edgaras išbandė daug ką - nuo svogūnų iki skambučių jaunystės draugėms, kurias kažkada buvo įsimylėjęs, tačiau vis vien - jis arba tik apsiašarodavo, arba imdavo inkšti.
      Taip praėjo mėnesis ir Edgaras nebūtų metęs šio užsiėmimo, jei ne gatvėje sutiktas vaikystės draugas, dabar, palyginus su anais laikais, gerokai nutukęs. Jis puolė spausti Edgarui ranką ir klausinėti kaip Radzevičius gyvenąs ir ką veikiąs. Išgirdęs, kad Edgaro dienotvarkė - lakstyti su lempine aparatūra ant pečių ir medituoti, vaikystės draugas papasakojo apie save - dabar jis esąs pop muzikos prodiuseris ir labai neblogai verčiasi. Po to jis apėjo aplink Edgarą ir palingavo galvą.
      - Taip atrodant, tik į žvaigždes! - tarė pop muzikos prodiuseris.

      Apsakymo tęsinį skaitykite Jaro Ramūno knygoje "Dzen dzen" ("Kitos knygos", 2008).



(psl. sukurtas 2013-Kov-04)